Taip jau būna gyvenime: kaip degi kažkokią idėja, patvirtinimą randi visai netikėtuose vietose... Taip nutiko ir man. Aistringai įtikėjusi terapinio piešimo nauda, 

     atrodo visai netikėtai, skaitydama Elizabeth Gilbert knygą „Didi magija“, kurioje autorė rašo apie tobulybės paieškas, perfekcionizmo  siaubą, apie kūrybišką gyvenimą be baimės ir drąsą pristatyti savo, nors ir nevisiškai tobulą, kūrinį, aptikau, galima sakyti, istorinį besikartojančių raštų piešimo gydomojo poveikio patvirtinimą.       
Tai pasakojimas apie tai, kai Australų rašytojas, poetas ir kritikas  Klaivas Džeimsas, patyręs kūrybinę nesėkmę ir patekęs į depresinę būseną, sugebėjo grįžti prie savo kūrybos. Susivokti situacijoje bei priimti sprendimą grįžti prie savo kūrybos jam padėjo besikartojančių raštų piešimas – jo atveju, „keturkampių žvaigždžių, šešiakampių žvaigždžių ir labai retų aštuoniakampių žvaigždžių su periferiniais taškeliais“ piešimas.

            Bet geriau paskaitykite šiuo apsakymo ištrauką:

„Po vienos milžiniškos nesėkmės (scenarijus, kurį parašė Londono teatro scenai buvo subombarduotas kritikų, šeima atsidūrė finansinėje duobėje, autorius neteko kelių brangių draugų) Klaivas Džeimsas įgrimzdo į depresijos ir gėdos klampynę. Kai spektaklio neberodė, jis nieko kito neveikė tik sėdėjo ant sofos, žiūrėjo į sieną, sutryptas ir pažemintas, o jo žmona visaip bandė išlaikyti šeimą drauge. Jis nebeįsivaizdavo, kaip kada nors galėtų vėl susikaupti drąsą ir parašyti ką nors naujo.

Po ilgo laiko tarpo, pragyvento panikuojant, Džeimso dukterys galiausiai pertraukė jo gedulą, paprašiusios labai žemiškos paslaugos. Jos paklausė, ar jis negalėtų kaip nors pagražinti jų apsilaupiusių senų dviračių. Pareigos vedinas (bet be džiaugsmo), Džeimsas pakluso. Atsiplėšė nuo sofos ir ėmėsi darbo.

Iš pradžių kruopščiai nudažė mergaičių dviračius ryškia raudona spalva. Tada nupurškė ratų stipinus sidabrine spalva, o sėdynės strypą nudažė baltais ir raudonais dryžiais... bet čia jis nesustojo. Nudžiūvus dažams, ant dviračio rėmų jis ėmėsi piešti šimtus mažyčių sidabrinių ir auksinių žvaigždžių – neįtikėtinai smulkius žvaigždynus. Mergaitės nekantravo, kada gi jis baigs, tačiau Džeimsas suprato, kad paprasčiausiai negali liautis piešęs žvaigždžių („keturkampių žvaigždžių, šešiakampių žvaigždžių ir labai retų aštuoniakampių žvaigždžių su periferiniais taškeliais“). Darbas jam teikė nepaprastą malonumą. Kai pagaliau darbas buvo baigtas ir dukterys numynė su savo stebuklingais naujais dviračiais, aikčiodamos nuo efekto, didis žmogus atsisėdo ir susimąstė, ką po galais jis toliau su savimi darys.

Kitą dieną dukterys namo atsivedė mažą mergaitę iš kaimynystės, kuri paprašė, gal ponas Džeimsas galėtų žvaigždėmis išpiešti ir jos dviratį. Ir jis išpiešė. Atsiliepė į prašymą. Pasekė ženklu. Kai darbą baigė, prie namų durų išdygo dar vienas vaikas, tada kitas ir dar kitas. Netrukus išsirikiavo eilė vaikų, laukiančių, kol jų kuklūs dviratukai virs žvaigždėtais meno objektais.

Taip jau nutiko, kad vienas svarbiausių savo kartos rašytojų praleido kelias savaites sėdėdamas prie savo namo įvažiavimo ir kiekvienam rajono vaikui ant dviračio piešdamas tūkstančius mažyčių žvaigždelių. Bepiešiant pamažu atėjo suvokimas. Jis suprato, kad „nesėkmė turi savą paskirtį. Ji iškelia klausimą, ar tikrai norėjo toliau kurti“. Savo paties nuostabai Džeimsas sumojo, kad jo atsakymas yra „taip“. Jis tikrai norėjo kurti toliau. Tą akimirką – tik piešti žvaigždes ant vaikų dviračių. Tačiau bepiešiant viduje vyko gydomasis procesas. Pamažu jis grįžo į gyvenimą. Kai paskutinis dviratis buvo išpuoštas ir kiekviena asmeninio kosmoso žvaigždė kruopščiai įpaišyta atgal savo vieton, Klaivas Džeimsas pagaliau suprato: „Vieną dieną aš tai aprašysiu“.

Ir tą akimirką jis tapo laisvas. Nesėkmė pasitraukė, kūrėjas grįžo.“

(Iš  Elizabeth Gilbert knygos „Didi magija“)

 

Kaip rašo Elizabeth Gilbert, gyvenime visi privalome rasti, ką veikti, kad „negraužtume sofų“. Būtina rasti užsiėmimą, kuris nebūtų kasdienės rutinos dalimi ir ištrauktų mus iš nustatytų ir varžančių vaidmenų.  Mums visiems reikia to, kas bent trumpam priverstų užsimiršti – bent akimirkai leistų pamiršti amžių, socialinį ekonominį statusą, pareigas, nesėkmes, visa, ko esame netekę, visa, kur esame susimovę...

Jei ir jūs norite nutraukti kasdienę rutiną ir išmėginti kažką naujo, priimkite iššūkį ir išmėginkite terapinį pasikartojančių raštų piešimo metodą.

Jau vasario 8 d. (penktadienį) 18.00-20.30 val., besibaigiant įtemptai darbo savaitei, siūlau išbandyti terapinio piešimo metodą, kuris padės atitrūkti nuo savaitės rūpesčių, pailsinti protą nuo įtempto galvojimo ir pasitikti savaitgalį kupini geros nuotaikos ir pasitikėjimo savimi. O proceso pabaigoje pasidžiaugti puikiu piešiniu.

Piešimo įgūdžių nereikia, visais reikalingais piešimui priemonėmis aprūpinama.

Seminaras vyks Kaune, Gedimino g. 47. Seminarą ves psichologė-psichoterapeutė, praktikė Elena Karpenko. Dalyvavimo kaina 20 eurų.

Būtina registracija: tel. 8-685-41554 arba el.paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  

 

Naujienos

Renkama nauja Savęs pažinimo terapinė grupė su meno elementais

Jau nuo balandžio 19 dienos iki birželio 7 dienos (viso 8 susitikimai).

Grupė skirta santykių su aplinkiniais ir su savimi nagrinėjimu, pasitikėjimą savo jėgomis ugdymui. 

Skaityti daugiau...

Nudažykite savo dviratį

            Taip jau būna gyvenime: kaip degi kažkokią idėja, patvirtinimą randi visai netikėtuose vietose... Taip nutiko ir man. Aistringai įtikėjusi terapinio piešimo nauda, 

Skaityti daugiau...

Konsultacija internetu


Konsultacija internetu elektroniniais laiškais – tai patogus būdas gauti reikiamą pagalbą neatsitraukiant nuo kompiuterio ir neišeinat iš savo namų ar biuro.
Skaityti daugiau...